Ukulelė, dažnai meiliai vadinama „uke“, yra mažas, į gitarą panašus instrumentas, pavergęs muzikantų ir klausytojų širdis visame pasaulyje. Nepaisant kuklaus dydžio, ukulelė gali pasigirti turtinga istorija, savitu skambesiu ir universalumu, todėl yra mėgstamas įvairių žanrų instrumentas. Nesvarbu, ar ja groja pradedantieji, ar patyrę muzikantai, ukulelė dėl savo žavesio ir prieinamumo yra išskirtinė muzikos pasaulyje.
Kilmė ir istorija
Ukulelė atsirado XIX a. Havajuose, kur ji buvo pritaikyta iš kelių mažų styginių instrumentų, kuriuos į salas atsivežė portugalų imigrantai, ypač iš Madeiros kilusios mačetės. Pavadinimas „ukulele“ havajiečių kalba apytiksliai reiškia „šokanti blusa“ – tai nuoroda į judrius grojančiojo pirštų judesius. Šis instrumentas greitai išpopuliarėjo Havajuose, o XX a. pradžioje paplito ir žemyninėje Jungtinių Valstijų dalyje, tapdamas atsipalaidavimo ir linksmos salų dvasios simboliu.
Prie ukuleles populiarinimo prisidėjo paskutinis Havajus valdęs monarchas karalius Kalākaua, kuris mėgo šį instrumentą ir įtraukdavo jį į karališkąsias ceremonijas. Ukulelės sąsajos su Havajų kultūra prisidėjo prie jos patrauklumo ir XX a. trečiajame-šeštajame dešimtmečiuose ji tapo pagrindiniu Amerikos muzikos instrumentu, ypač tų laikų džiazo ir popmuzikos.
Dizainas ir rūšys
Ukulelės būna kelių dydžių, kurių kiekviena pasižymi unikaliu skambesiu ir savybėmis:
- Soprano: Soprano – mažiausia ir tradiciškiausia ukulelė, pasižyminti ryškiu ir linksmu skambesiu. Tai klasikinis ukulelės skambesys, kurį daugelis žmonių sieja su šiuo instrumentu.
- Koncertinė: Koncertinė ukulelė yra šiek tiek didesnė už sopraninę, todėl jos garsas yra sodresnis. Ji yra populiarus pasirinkimas tiek pradedantiesiems, tiek atlikėjams.
- Tenorinė: Tenorinė ukulelė yra dar didesnė, jos tonas gilesnis ir sodresnis. Ją dėl universalumo ir skambesio renkasi daugelis profesionalių žaidėjų.
- Baritonas: Baritoninė ukulelė yra didžiausia iš standartinių ukulelių, jos skambesys gilesnis, labiau panašus į gitaros garsą ir dažnai derinama kitaip (D-G-B-E, kaip keturios aukščiausios gitaros stygos), todėl tai puikus pasirinkimas gitaristams, norintiems pereiti prie ukulelės.
Ukulelės paprastai gaminamos iš medžio, o tradiciniams modeliams dažnai naudojama Havajuose auganti koa mediena. Šiandien ukulelės gaminamos iš įvairių medžiagų, įskaitant raudonmedį, eglę ir net plastiką, kurių kiekviena pasižymi skirtingomis toninėmis savybėmis.
Grojimo technikos ir muzikos stiliai
Viena didžiausių ukulelės stiprybių yra tai, kad ja lengva groti. Vos keturios stygos ir palyginti paprastas derinimas (G-C-E-A daugumoje ukuleičių) leidžia groti pradedantiesiems. Dėl kompaktiško dydžio ir nedidelio svorio ukulelę lengva pasiimti bet kur, o paprastos akordų formos leidžia naujokams greitai pradėti groti.
Ukulelė yra universali įvairiuose muzikos stiliuose – nuo tradicinės havajiečių muzikos ir liaudies dainų iki popmuzikos, roko ir džiazo. Ryškus, gyvas jos garsas puikiai tinka skambinti ir groti pirštais, o daugelis muzikantų ja groja ir ritminį akompanimentą, ir melodinius solo kūrinius.
Tokie atlikėjai kaip Izraelis Kamakawiwoʻole atkreipė pasaulio dėmesį į ukulelę, atlikęs garsiąją dainą „Somewhere Over the Rainbow“ ir sujungęs tradicines instrumento šaknis su šiuolaikine muzika. Šiandien ukulelė ir toliau skamba įvairiuose muzikos žanruose – nuo indie pop iki reggae, o tai rodo jos pritaikomumą ir neblėstantį patrauklumą.
Pabaigai
Neblėstantį ukulelės populiarumą lemia unikalus jos paprastumo, mobilumo ir džiaugsmingo skambesio derinys. Nesvarbu, ar ukulelė yra pradedančiųjų įvadas į muziką, ar mėgstamas instrumentas patyrusiems žaidėjams, ji ir toliau įkvepia ir džiugina įvairaus amžiaus žmones. Jos gebėjimas teikti laimę, žadinti nostalgiją ir kurti nuostabią muziką užtikrina, kad ukulelė išliks populiariu instrumentu dar ne vienai kartai.
Parašykite komentarą